5 patarimai artumui poroje kurti

Artumas santykyje dažnai atrodo kaip kažkas, kam reikia daugiau laiko.

Ramesnio savaitgalio, atostogų, vakarienės dviese ar ilgo pokalbio.

Tačiau ilgalaikiuose santykiuose artumas dažniausiai kuriamas ne tada, kai pagaliau atsiranda idealios aplinkybės.

Jis kuriamas kasdienybėje.

Per mažus dalykus, kurie partneriui nuolat leidžia jausti, kad jis / ji vis dar yra svarbi mūsų gyvenimo dalis.

1. Grįžus namo iš tikrųjų susitikti

Daugelio porų vakaras prasideda nuo buities, planų ir to, ką dar reikia padaryti.

Ir kartais nepastebime, kad grįžę namo ne tiek susitinkame, kiek tiesiog pereiname į kitą dienos etapą.

Todėl net kelios minutės tikram kontaktui gali turėti daugiau reikšmės, nei atrodo.

Trumpam sustoti, pažvelgti vienas į kitą, pajusti, kokios nuotaikos abu grįžome į bendrą erdvę.

Artumą kuria ne pats pokalbio ilgis, o patirtis, kad prieš visas pareigas dar spėjome vienas kitą pastebėti.

Santykiuose labai daug šiltų minčių lieka mūsų galvoje.

Pastebime partnerio pastangas, išvaizdą, reakciją ar mažą rūpestį, tačiau dažnai to neįvardijame.

Ilgainiui žmogus gali būti mylimas ir vertinamas, bet to kasdienybėje beveik nejausti.

Artumui labai padeda paprastas įprotis dažniau išsakyti tai, ką gero jau pastebėjome.

Ne dėl mandagumo. Dėl to, kad santykyje svarbu ne tik jausti, bet ir leisti kitam žmogui tai patirti.

Kasdienybėje lengva apsikeisti faktais.

Kas įvyko darbe, kur buvome, ką reikia padaryti rytoj.

Tačiau artumas atsiranda giliau, kai dalijamės ne tik įvykiu, bet ir tuo, ką jis mumyse paliko.

Kas sujaudino. Kas užkabino. Kas privertė susimąstyti.

Kas vis dar sukasi galvoje.

Būtent šitaip partneris gauna galimybę pažinti ne tik mūsų dieną, bet ir mūsų vidinį gyvenimą.

Ilgainiui poros gyvenimas labai lengvai susilieja su vaikais, darbu, namais ir kitomis atsakomybėmis.

Todėl santykiui svarbu turėti ir savo erdvę.

Nebūtinai didelę ar ypatingą.

Svarbiau, kad būtų kažkas, kas turi savą ritmą ir priklauso tik jums kaip porai.

Tokie maži bendri dalykai primena, kad santykis egzistuoja ne tik kaip bendras gyvenimo organizavimas.

Jis turi ir savo tapatybę.

Santykiui dažnai atitenka tai, kas lieka po visko.

Po darbo, vaikų, po reikalų.

Ir tada natūraliai atsiranda jausmas, kad artumui vis pritrūksta vietos.

Todėl kartais jam reikia ne daugiau spontaniškumo, o sąmoningai paliktos erdvės.

Kai laikas dviese tampa ne tuo, ką galbūt pavyks sutalpinti, o tuo, kam vieta jau yra numatyta.

Tai paprastas dalykas, bet jis labai keičia santykio ritmą.

Jis retai atsiranda iš vieno ypatingo vakaro ar vieno gilaus pokalbio.

Dažniau jis auga iš pasikartojančios patirties, kad mane pastebi, manimi domisi ir mūsų santykiui vis dar yra vietos.

Todėl nebūtina iš karto keisti visko.

Kartais užtenka pasirinkti vieną mažą dalyką ir pradėti jį kartoti.

Nes artumas dažniausiai grįžta ne per didelius gestus.

Jis grįžta per tai, ką darome dažnai.