Santykis su savimi kaip santykio su kitu pagrindas

Kartais santykyje abu žmonės nuoširdžiai nori būti suprasti, tačiau patiems dar sunku tiksliai įvardyti, kas vyksta jų viduje.

Kai trūksta aiškumo sau, sunkiau ir kitam pasakyti, ko iš tiesų reikia, kas žeidžia ar kas padėtų jaustis arčiau. Todėl santykis su savimi tampa labai svarbia santykio su kitu dalimi.

Kuo geriau žmogus supranta save, tuo daugiau aiškumo gali atsinešti į santykį.

Aiškumas sau kuria aiškumą santykyje

Kartais žmogus gana aiškiai jaučia, kad santykyje kažkas netinka, tačiau dar nesupranta, kas tiksliai.

Kol vidinė būsena lieka miglota, ji dažnai pasirodo per įtampą, atsitraukimą ar nepasitenkinimą. Partneris tai jaučia, tačiau nebūtinai supranta, kas slypi giliau.

Gebėjimas sustoti ir įvardyti sau, kas vyksta, keičia ir pokalbį su kitu žmogumi.

Kai žmogus supranta savo reakciją, jam lengviau paaiškinti jos priežastį. Tada partneris girdi ne vien emociją, bet ir jos prasmę.

Tai kuria daugiau aiškumo ir mažiau spėliojimo.

Poreikiai pirmiausia turi tapti aiškūs pačiam žmogui

Artimame ryšyje natūralu tikėtis jautrumo ir supratimo.

Tačiau partneriui sunku tiksliai atliepti tai, ko pats žmogus dar nėra sau aiškiai įvardijęs.

Kartais žmogus jaučia nusivylimą, tačiau po juo slypi labai konkretus poreikis – daugiau artumo, dėmesio, saugumo ar įsitraukimo. Kol šis poreikis lieka neįvardytas, santykyje atsiranda daugiau vietos interpretacijoms.

Kai žmogus geriau supranta, ko jam trūksta, apie tai galima kalbėti daug ramiau ir tiksliau.

Aiškus poreikis padeda kitam žmogui suprasti, su kuo iš tiesų susiduriama.

Ribos prasideda nuo gebėjimo save išgirsti

Santykyje svarbu ne tik žinoti, ko norisi, bet ir laiku pastebėti, kur kažkas jau nebetinka.

Ribos dažnai tampa labai matomos tik tada, kai žmogus yra pavargęs, nusivylęs ar stipriai įsitempęs. Tačiau pati riba atsiranda daug anksčiau.

Ji prasideda nuo vidinės reakcijos.

Jeigu žmogus geba ją pastebėti laiku, atsiranda galimybė apie svarbius dalykus kalbėti anksčiau ir ramiau.

Tada riba tampa aiškia informacija apie save.

Ji padeda išlaikyti ryšį su kitu neprarandant ryšio su savimi.

Suprasti save dar nereiškia išdrįsti save parodyti

Kartais žmogus labai gerai žino, ko nori, tačiau vis tiek nedrįsta apie tai kalbėti.

Artimo žmogaus reakcija yra svarbi. Todėl kai kuriose vietose lengviau prisitaikyti, nutylėti ar atidėti pokalbį.

Trumpam tai gali sumažinti įtampą.

Ilgainiui žmogui tampa vis sunkiau jaustis santykyje savimi.

Kai svarbios mintys ir poreikiai nuolat lieka viduje, partneris susiduria tik su dalimi žmogaus.

Artumas reikalauja tam tikro atvirumo. Kad kitas galėtų pažinti, žmogus turi leisti save pamatyti.

Prisitaikymas turi likti sąmoningas pasirinkimas

Santykyje visada reikės derintis.

Tai natūrali artumo dalis.

Tačiau svarbu, kad žmogus derindamasis neprarastų savo pozicijos.

Kai jis aiškiai supranta, kas jam svarbu, kompromisas tampa pasirinkimu. Žmogus gali sąmoningai nuspręsti, kur gali būti lankstus ir kur svarbu išlikti savo pozicijoje.

Tai labai skiriasi nuo nuolatinio prisitaikymo vien tam, kad santykyje nebūtų įtampos.

Santykyje, kuriame abu žmonės gali turėti savo poziciją, atsiranda daugiau vietos tikram dialogui.

Santykis su savimi padeda aiškiau matyti ir kitą

Kai vienas partneris geriau supranta save, jam lengviau išgirsti ir kito žmogaus poziciją.

Aiškumas sau sumažina poreikį viską interpretuoti per savo baimes ar lūkesčius.

Tada kitas žmogus gali būti matomas kaip atskiras žmogus – su savo poreikiais, ribomis ir matymu.

Tai labai svarbi brandesnio santykio dalis.

Du žmonės neprivalo visko jausti vienodai, kad galėtų būti artimi.

Svarbiau, ar jie geba aiškiai parodyti save ir kartu išlaikyti smalsumą kitam.

Santykis su savimi nėra atsitraukimas nuo santykio

Kalbėti apie santykį su savimi nereiškia visą atsakomybę palikti vienam žmogui.

Santykį kuria abu.

Svarbu, kaip vienas žmogus reaguoja į kitą, kiek santykyje yra pagarbos, atvirumo ir noro suprasti.

Tačiau savo vidinio pasaulio pažinimas leidžia tame santykyje dalyvauti daug aiškiau.

Tada žmogus geriau supranta, kas vyksta jame pačiame, ką svarbu pasakyti kitam ir ką jau galima spręsti kartu.

Čia atsiranda labai svarbi partnerystės dalis – galimybė kalbėti apie realų poreikį, o ne vien apie jo sukeltą reakciją.

Santykis su savimi tampa santykio su kitu pagrindu

Kuo aiškiau žmogus supranta save, tuo aiškiau gali save parodyti kitam.

Jam lengviau pastebėti savo ribas, kalbėti apie poreikius ir išgirsti partnerio poziciją.

Santykyje tuomet atsiranda daugiau vietos abiem žmonėms.

Ne vienam, kuris turi viską suprasti.

Ir ne kitam, kuris turi viską atspėti.

Dviem žmonėms, kurie gali aiškiai parodyti save ir ieškoti bendro sprendimo.

Man atrodo, kad būtent čia ir susijungia santykis su savimi ir santykis su kitu.

Kuo geriau žmogus supranta save, tuo daugiau galimybių atsiranda kurti santykį, kuriame galima būti ir arti, ir savimi.