Kada santykis tampa vieta, kur galima ilsėtis?

Santykis tampa vieta, kur galima ilsėtis, tada, kai šalia kito žmogaus nereikia nuolat saugotis.

Kai nereikia galvoti, kaip būsi suprastas / suprasta.

Kai nereikia numatyti reakcijos prieš kažką pasakant.

Kai klaida netampa ginklu, o silpnumas – priežastimi prarasti pagarbą.

Emocinis saugumas nėra tai, kad santykyje niekada neskauda ir nekyla konfliktų.

Jis labiau apie patirtį, kad net sudėtingame pokalbyje ryšys išlieka.

Kad gali būti nepatogu, bet nebaisu.

Patikimumas kuria ramybę

Labai daug saugumo santykyje atsiranda iš paprasto nuoseklumo.

Kai žinome, kad žmogaus žodžiai ir veiksmai dažniausiai sutampa.

Kai susitarimai turi svorį.

Kai šiandieninis artumas rytoj nepavirsta šaltumu be jokio paaiškinimo.

Tada nervų sistemai nebereikia nuolat tikrinti, kas bus toliau.

Ir atsiranda labai svarbus jausmas:

aš žinau, kur esu.

Ne tobulesne savo versija.

Ne visada stipria.

Ne visada ramia.

Kartais pavargusia, jautria, abejojančia.

Santykis tampa saugus tada, kai nereikia nuolat užsitarnauti vietos jame.

Kai gali parodyti daugiau savęs ir nebijoti, kad tai bus panaudota prieš tave.

Tada artumas nebėra pastanga.

Jis tampa būsena.

Kartais saugumas reiškia ir aiškumą.

Gebėjimą pasakyti, kas netinka.

Gebėjimą nesutikti ir vis tiek išlikti santykyje.

Gebėjimą išgirsti dalyką, kurio nesinori girdėti, ir neatsakyti puolimu.

Nes tikras saugumas atsiranda ne tada, kai viskas patogu.

Jis atsiranda tada, kai santykis atlaiko tiesą.

Kartais daug pasako ne tai, kaip jaučiamės geromis dienomis.

Daugiau pasako tai, kaip jaučiamės prieš sunkų pokalbį.

Ar norisi eiti ir kalbėti?

Ar kūnas jau ruošiasi gintis?

Ar tikimės būti išgirsti, ar tik stengiamės išvengti dar vienos žaizdos?

Santykis, kuriame galima ilsėtis, nebūtinai yra tylus ar labai lengvas.

Bet jame nereikia nuolat saugoti savęs nuo žmogaus, kuris yra arčiausiai.

Ir turbūt viena gražiausių artumo formų yra jausmas:

šalia tavęs man nereikia būti budriam / budriai.