Nuoskaudos ir santykio dabartis

Labai dažnai mūsų dabartinį bendravimą su partneriu veikia ne vien tai, kas vyksta šiandien.

Į pokalbį atsinešame ir tai, kas jau buvo.

Ankstesnius nusivylimus. Neištesėtus pažadus. Patirtį, kuri skaudino ir pakeitė tai, kaip šiandien vertiname kito žmogaus žodžius bei veiksmus.

Jeigu santykyje ilgą laiką kaupėsi nuoskaudos, natūralu, kad vien naujo pažado neužtenka.

Pasitikėjimas neatsistato nuo žodžių. Jam reikia pasikartojančios naujos patirties.

Ir čia prasideda viena sudėtingiausių santykio vietų.

Nauja patirtis gali jau vykti, tačiau ją dar sunku priimti kaip tikrą pokytį.

Praeitis kartais tampa tokiu stipriu filtru, kad dabartinės partnerio pastangos atrodo per mažos, nepatikimos ar laikinos.

Žmogus gali matyti, kad jis / ji elgiasi kitaip, ir vis tiek viduje laukti momento, kada viskas vėl grįš į senas vėžes.

Tai suprantama.

Kai santykyje ilgai skaudėjo, vienas geras pokalbis nepanaikina visos ankstesnės patirties.

Tačiau čia atsiranda labai svarbus klausimas:

ar aš dar sugebu pastebėti tai, kas vyksta dabar?

Pastebėti pastangą nereiškia pamiršti praeitį

Kartais žmogui atrodo, kad jeigu jis pripažins partnerio pastangą, tai tarsi sumenkins tai, ką pats išgyveno.

Tarsi pasakęs: „Taip, matau, kad tu dabar stengiesi“, kartu turėtų pasakyti: „Vadinasi, visa kita jau nebesvarbu.“

Taip nėra.

Galima vienu metu laikyti dvi tiesas:

man vis dar skauda dėl to, kas buvo, ir aš matau, kad šiandien tu elgiesi kitaip.

Man atrodo, būtent ši vieta yra viena svarbiausių einant artėjimo keliu.

Praeitis neturi būti paneigta.

Bet dabartis taip pat neturėtų būti ignoruojama.

Kartais problema jau nebėra tik tai, ar partneris stengiasi

Santykyje gali ateiti momentas, kai vienas žmogus jau pradėjo elgtis kitaip.

Jis / ji laikosi susitarimų. Daugiau įsitraukia. Kitaip kalbasi. Stengiasi būti patikimesnis / patikimesnė.

Tačiau kitai pusei šios pastangos dar neatrodo pakankamos.

Ir čia prasideda labai jautri dinamika.

Tas, kuris keičiasi, gali pradėti galvoti:

„Kam man stengtis, jeigu vis tiek niekas nesikeičia?“

O tas, kuriam vis dar skauda:

„Kodėl turėčiau pasitikėti, jeigu jau tiek kartų buvau nuviltas / nuvilta?“

Abu turi savo logiką.

Ir būtent todėl vien pastangos kartais neužtenka.

Svarbu, ar santykyje atsiranda vietos ją atpažinti.

Pokytis retai prasideda nuo tobulo rezultato

Santykiuose žmonės dažnai laukia aiškaus įrodymo, kad „dabar jau tikrai viskas pasikeitė“.

Tačiau tikras pokytis dažniausiai atrodo daug kukliau.

Jis prasideda nuo naujo elgesio, kuris pasikartoja dar kartą.

Ir dar kartą.

Ir dar.

Būtent nuoseklumas po truputį kuria naują patirtį.

Tada santykyje atsiranda naujų duomenų, kurie jau nebeatitinka seno scenarijaus.

Bet tam, kad jie pradėtų keisti santykį, juos dar reikia pastebėti.

Praeitis svarbi. Bet ji negali būti vienintelis vertinimo kriterijus

Kartais verta savęs paklausti:

„Ar aš jo / jos dabartines pastangas vertinu pagal tai, ką jis / ji daro šiandien, ar vis dar pagal tai, ką darė vakar?“

Šis klausimas nereiškia, kad turime greičiau atleisti.

Jis kviečia pasitikrinti, ar mes dar gebame matyti realybę tokią, kokia ji yra dabar.

Nes jeigu kiekvienas naujas veiksmas automatiškai nurašomas dėl praeities, santykyje gali atsirasti paradoksali situacija:

vienas žmogus jau keičiasi, o pats santykis dar gyvena pagal seną istoriją.

Tada praeitis pradeda formuoti ne tik mūsų atmintį, bet ir dabartį.

Santykio pokyčiui reikia dviejų procesų

Vienam žmogui reikia nuosekliai kurti naują patirtį.

Kitam – po truputį leisti sau ją pamatyti.

Tai nėra vienodas darbas.

Ir jis nevyksta tuo pačiu tempu.

Žmogui, kuriam skaudėjo, gali reikėti daugiau laiko, daugiau patvirtinimų, daugiau nuoseklumo.

Tai suprantama.

Tačiau jeigu santykis nori judėti pirmyn, kažkuriuo metu turi atsirasti vietos ne tik prisiminti, kas buvo blogai, bet ir pastebėti tai, kas šiandien jau yra kitaip.

Nes kitaip pokytis gali vykti, bet santykio patirtyje jis taip ir neatsiras.

Kartais santykiui reikia, kad reali pastanga būtų atpažinta

Mes dažnai galvojame, kad santykiui reikia dar vieno pažado.

Dar vieno pokalbio.

Dar vieno įrodymo.

Bet kartais santykyje pokytis jau vyksta.

Tiesiog jis dar nepateko į bendrą santykio istoriją.

Ir tada labai svarbus tampa gebėjimas pasakyti:

„Aš nepamiršau, kas buvo. Bet matau, ką tu darai dabar.“

Šiame sakinyje telpa ir praeitis, ir dabartis.

Ir galbūt būtent čia pradeda rastis vietos gražesnei ateičiai.