Poros nutolsta tyliau, nei atrodo.

Poros retai nutolsta per vieną dieną.

Dažniau atstumas atsiranda pamažu.

Vieną kartą nepasakai, kas iš tiesų vyksta. Kitą kartą nusprendi, kad nėra prasmės pradėti pokalbio. Dar vėliau jau nebeklausi, nes manai žinantis / žinanti, ką partneris atsakys.

Išoriškai santykis gali atrodyti visai stabilus.

Gyvenimas vyksta. Kalbamasi. Sprendžiami bendri reikalai. Gal net nėra didelių konfliktų.

Tačiau kažkur tarp kasdienybės ir įprastų pokalbių žmonės pradeda vis rečiau vienas kitą pasiekti.

Ir man atrodo, kad būtent čia prasideda tikrasis atstumas.

Kai nustojame nešti save į santykį

Artumui reikia tam tikro atvirumo.

Reikia parodyti, kas vyksta viduje, pasakyti, kas svarbu, kartais rizikuoti būti nesuprastam / nesuprastai.

Kai tokios patirties santykyje ilgą laiką trūksta, žmogus natūraliai pradeda save saugoti.

Pasako mažiau.

Mažiau klausia.

Mažiau tikisi.

Ir vienu metu gali pasirodyti, kad santykyje tapo net ramiau.

Tačiau kartais ramybė atsiranda todėl, kad žmonės jau labai gerai žino, kurių vietų geriau neliesti.

Atstumas auga per mažus neatsilieptus momentus

Kartais partneris kažkuo pasidalija, o mes tuo metu žiūrime į telefoną.

Kažko paklausia, bet išgirsta tik trumpą atsakymą.

Bando priartėti, tačiau mes esame pavargę, užsiėmę ar mintimis visai kitur.

Vienas toks momentas santykio nepakeičia.

Tačiau artumas ir nėra kuriamas vienu dideliu veiksmu.

Jis labai priklauso nuo pasikartojančios patirties: kai bandau tave pasiekti, ar tu atsisuki į mane?

Kai atsakymo vis rečiau sulaukiama, žmogus po truputį nustoja bandyti.

Ir tada atstumas tampa daug tylesnis.

Kartais nutolina pats būdas, kuriuo bandome priartėti

Čia santykiuose atsiranda įdomus paradoksas.

Vienas partneris jaučiasi nutolęs ir pradeda stipriau siekti kontakto. Daugiau klausia, spaudžia kalbėtis, reikalauja reakcijos.

Kitas tai patiria kaip spaudimą ir dar labiau atsitraukia.

Kuo labiau vienas bando priartėti, tuo labiau kitas saugosi.

Po kurio laiko abu lieka su labai skirtingomis istorijomis apie tą patį santykį.

Vienam atrodo, kad partneriui neberūpi.

Kitam – kad santykyje nebeliko vietos ramiai būti.

Tada svarbu pradėti matyti ne tik vienas kito elgesį, bet ir tai, kas vyksta tarp mūsų.

Nuoskaudos taip pat kuria atstumą

Kai santykyje lieka neišspręstų skaudžių patirčių, jos neišnyksta vien todėl, kad apie jas nebekalbama.

Jos gali pakeisti tai, kaip interpretuojame partnerį šiandien.

Neutralus sakinys išgirstamas kaip kritika.

Vėlavimas atrodo kaip abejingumas.

Nauja pastanga vertinama per ankstesnio nusivylimo patirtį.

Tada dabartinis partneris kartais turi santykį ne tik su žmogumi prieš save, bet ir su visa jo / jos ankstesne patirtimi.

Ir jeigu ši vieta lieka neįvardyta, priartėti darosi vis sunkiau.

Santykis gali veikti ir kartu tolti

Tai turbūt viena klastingiausių vietų.

Pora gali puikiai organizuoti gyvenimą ir vis mažiau būti pora.

Jie tampa gera komanda.

Žino, kas ką padarys, kaip susiplanuoti savaitę, kaip spręsti praktinius klausimus.

Visa tai yra vertinga.

Tačiau vien efektyvus bendras gyvenimas dar nesukuria emocinio artumo.

Kartais verta savęs paklausti:

kiek mūsų pokalbiuose šiandien dar yra mūsų pačių, o kiek juose liko tik gyvenimo administravimas?

Atstumas savaime nereiškia santykio pabaigos

Žmonės gali nutolti labai skirtingais gyvenimo etapais.

Kartais visas dėmesys ilgam nueina į vaikus, darbus, sveikatą ar kitus gyvenimo iššūkius. Kartais santykis tiesiog per ilgai gyvena autopilotu.

Daug svarbiau, kas nutinka tada, kai atstumą pagaliau pastebime.

Ar dar norime vienas kitą pažinti?

Ar mums vis dar rūpi, kaip kitas žmogus jaučiasi šiame santykyje?

Ar galime pripažinti, kad tarp mūsų kažko sumažėjo, nepradėdami ieškoti, kas dėl to kaltas?

Man atrodo, čia prasideda galimybė grįžti.

Poras artina gebėjimas sugrįžti

Santykyje vis tiek bus momentų, kai žmonės vienas nuo kito nutols.

Bus nuovargio. Nesusikalbėjimo. Laikotarpių, kai vienas ar abu turės mažiau jėgų santykiui.

Todėl svarbiausia galbūt nėra niekada nenutolti.

Svarbiau pastebėti, kada nustojome grįžti.

Kada nustojome klausti.

Kada nustojome dalytis.

Kada nusprendėme, kad kitas žmogus vis tiek nesupras.

Nes poras dažniausiai nutolina ne vienas didelis įvykis.

Atstumas auga tada, kai santykyje vis rečiau einama vienas kito link.

Todėl kartais labai paprastas klausimas gali pasakyti daugiau nei ilga santykio analizė:

kada paskutinį kartą iš tiesų bandžiau tave pasiekti – ir kada paskutinį kartą leidau tau pasiekti mane?