„O kaip aš prie to prisidėjau?“

Ar pastebėjote, kad bendraujant su tam tikrais žmonėmis nuolat kartojasi tos pačios problemos? Atsiranda emocinis šaltis, kaupiasi nuoskaudos arba kyla tie patys konfliktai. Nesvarbu, ar tai kolega darbe, verslo partneris, ar artimas žmogus.

Kai bendrauti tampa sunku, natūralu pastebėti tik kitos pusės klaidas. Mūsų smegenys taip ginasi nuo streso.

Tikėtis, kad situaciją išspręs kiti arba kad aplinkybės pasikeis pačios — labai patogu, bet dažniausiai niekur neveda. Ir kol laukiame, mes patys atiduodame savo ramybės kontrolę į kitų rankas.

Viskas pradeda keistis tada, kai išdrįstame atsisukti į save. Kai užduodame sau šį klausimą, mes susigrąžiname galimybę valdyti situaciją.

O kaip aš prie to prisidėjau?

Šis klausimas gali būti nemalonus, nes jis akimirksniu išveda iš labai patogios pozicijos, kurioje visas dėmesys nukreiptas į kitą žmogų.

Staiga tenka pasižiūrėti ir į save.

Kaip aš kalbu, kai jaučiuosi neišgirstas / neišgirsta?
Ką darau, kai supykstu?
Kiek pasakau tiesiai, o kiek tikiuosi, kad kitas žmogus supras pats / pati?

Kartais pamatome, kad tam tikrą bendravimo modelį palaikome ir patys, nors mums jis visai nepatinka.

Ilgai nutylime tai, kas svarbu, o paskui kalbame jau iš susikaupusio nusivylimo.

Prisitaikome tam, kad išvengtume įtampos, tačiau po kurio laiko imame pykti, kad mūsų ribos lieka nepastebėtos.

Norime būti suprasti, bet tuo pačiu kalbame taip, kad kitam žmogui pirmiausia kyla noras gintis.

Tada tampa įdomu žiūrėti ne tik į tai, ką daro jis / ji, bet ir į tai, kas vyksta tarp mūsų.

Nes santykiuose labai daug kas kuriama ne vienu veiksmu, o reakcijų grandine.

Vienas pasako. Kitas sureaguoja. Pirmasis sureaguoja į jo / jos reakciją. Ir po kurio laiko abu jau puikiai žino, kaip baigsis tas pats pokalbis.

Kartais problema jau slypi ne pačioje temoje, o būde, kuriuo žmonės vienas kitą pasiekia.

Ir čia klausimas „o kaip aš prie to prisidėjau?“ tampa labai vertingas.

Jis neieško kaltės.

Jis padeda pamatyti savo dalį.

O savo dalyje atsiranda daugiau laisvės.

Galima anksčiau pasakyti, kas svarbu.

Galima pastebėti, kad pokalbyje jau ginamės, nors iš tiesų norime būti suprasti.

Galima patikrinti, ar klausomės kito žmogaus, ar tik laukiame savo eilės atsakyti.

Kartais pakeitus savo reakciją labai aiškiai pasimato ir pats santykis.

Ar kitas žmogus taip pat bando priartėti?

Ar jis / ji geba išgirsti, kai kalbame kitaip?

Ar pokytis galimas iš abiejų pusių?

Ir čia man atrodo svarbi viena riba.

Savirefleksija nereiškia, kad už santykį turime prisiimti visą atsakomybę.

Kito žmogaus elgesys lieka jo / jos atsakomybė.

Tačiau savo elgesį, savo pasirinkimus ir savo reakcijas galime pamatyti tik mes patys.

Todėl klausimas:

„O kaip aš prie to prisidėjau?“

Šis klausimas yra apie įtaką.

Apie vietą, kurioje dar galime kažką pakeisti.

Kartais atsakymas būna labai paprastas.

Kartais nemalonus.

O kartais jis padeda suprasti, kad jau darome viską, ką galime, ir problema nėra vien mūsų pusėje.

Bet beveik visada jis leidžia pamatyti situaciją plačiau.

Ir tada vietoje laukimo, kol pasikeis kitas žmogus, atsiranda daug aiškesnis klausimas:

Ką šioje situacijoje šiandien galiu padaryti kitaip aš?