Kur baigiasi kompromisas ir prasideda savęs praradimas?

Kompromisas dažnai laikomas vienu brandžių santykių požymių.

Gebėjimas derintis, išgirsti kitą žmogų ir kartais atsisakyti savo pirminio norimo varianto iš tiesų padeda dviem skirtingiems žmonėms kurti bendrą gyvenimą.

Tačiau yra viena vieta, apie kurią kalbame rečiau:

kiek kartų galima nusileisti, kol kompromisas pradeda kainuoti santykį su savimi?

Kartais žmogus sako: „Aš tiesiog ieškau kompromiso.“

Tačiau ilgiau kalbantis paaiškėja, kad dažniausiai prisitaiko būtent jis / ji.

Savo norą sumažina. Svarbų pokalbį atideda. Su tuo, kas netinka, dar kurį laiką susitaiko.

Santykyje ramu.

Tik viduje ramybės vis mažiau.

Kompromisas nėra vien rezultatas

Man atrodo, labai svarbu žiūrėti ne tik į tai, dėl ko pora susitarė, bet ir į tai, kaip iki to susitarimo atėjo.

Ar abu galėjo pasakyti, ko nori?

Ar abiejų poreikiai buvo laikomi vienodai svarbiais?

Ar žmogus sutiko todėl, kad toks sprendimas jam iš tiesų priimtinas, ar todėl, kad nebenorėjo konflikto?

Iš šalies rezultatas gali atrodyti identiškas.

Vidinė patirtis – visiškai skirtinga.

Sveikame kompromise kartais negaunu visko, ko norėjau, tačiau jaučiu, kad ir aš buvau šiame sprendime.

Kartais kompromisu vadiname konflikto vengimą

Yra žmonių, kuriems labai svarbu išlaikyti ramybę santykyje.

Todėl jie greitai pasako: „gerai“, nors viduje dar visai negerai.

Tuo metu atrodo, kad problema išspręsta.

Tačiau tai, kam žmogus iš tiesų nepritarė, niekur nedingsta. Ilgainiui gali atsirasti nuoskauda ir jausmas, kad santykyje į jo / jos poreikius mažai atsižvelgiama.

Kitas žmogus tuo metu gali net nesuprasti, kas vyksta.

Juk buvo susitarta.

Čia ir atsiranda sudėtinga kompromiso vieta: ar aš iš tiesų susitariau, ar tik sutikau?

Ne viskam santykyje reikalingas kompromisas

Jeigu vienas nori atostogauti kalnuose, o kitas prie jūros, galima ieškoti varianto, kuris tiks abiem.

Tačiau santykyje yra klausimų, kuriuose paprastas „susitikime per vidurį“ principas veikia daug sunkiau.

Vertybės, pagarba, saugumas, ištikimybė ar žmogui labai svarbios ribos nėra matematinė užduotis, kurioje pakanka rasti vidurkį.

Todėl prieš ieškant kompromiso kartais verta suprasti:

apie ką mes iš tikrųjų deramės?

Ar tai mūsų norų skirtumas?

Ar vieno žmogaus esminis poreikis?

Ar vieta, kurioje vienas iš mūsų jau pradeda prarasti save?

Kai tai tampa aišku, ir pats pokalbis pasikeičia.

Geras kompromisas neturėtų nuolat turėti to paties autoriaus

Santykyje tikrai neįmanoma skaičiuoti kiekvieno nusileidimo.

Tačiau ilgainiui žmonės labai gerai jaučia, ar santykyje yra abipusiškumo.

Jeigu nuolat vienas žmogus turi suprasti, palaukti, prisitaikyti ar „būti išmintingesnis“, problema jau gali būti ne konkrečiame kompromise.

Problema tampa pačia santykio dinamika.

Tada verta savęs paklausti:

ar šiame santykyje abu judame vienas kito link?

Man tai vienas svarbiausių kompromiso kriterijų.

Kompromisas neturi reikšti savęs sumažinimo

Artimas santykis neišvengiamai mus keičia.

Mokomės atsižvelgti į kitą žmogų, kartais peržiūrime savo norus ir suprantame, kad ne kiekvienas mūsų poreikis turi būti patenkintas būtent taip, kaip įsivaizdavome.

Tai yra santykio dalis.

Tačiau santykyje taip pat svarbu išlikti atpažįstamam pačiam sau.

Jeigu po daugelio „kompromisų“ žmogus vis dažniau pagauna save galvojantį:

„O kur visame tame likau aš?“

tai jau verta išgirsti.

Gal problema nėra ta, kad santykyje kompromisų per daug.

Gal verta pasižiūrėti, kokius kompromisus darome ir iš kokios vietos juos darome.

Nes brandus kompromisas man nėra situacija, kurioje abu lieka vienodai nepatenkinti.

Tai sprendimas, kuriame abu gali šiek tiek pajudėti iš savo pozicijos, tačiau nė vienam nereikia iš jos išnykti.