Neišsakyti lūkesčiai

Kartais nusivylimas santykyje būna labai tikras.

Atrodo, kad partneris turėjo suprasti. Turėjo pastebėti. Turėjo žinoti, ko mums reikia.

Ir vis dėlto, kai sustojame ir pasižiūrime giliau, paaiškėja, kad dalis to, dėl ko pykstame ar liūdime, niekada nebuvo aiškiai pasakyta.

Lūkestis egzistavo mūsų viduje, bet santykyje taip ir netapo susitarimu.

Čia ir prasideda viena dažniausių bendravimo problemų.

Mes tikimės, kad artimas žmogus mus pažįsta pakankamai gerai, kad suprastų be žodžių.

Tačiau pažinoti žmogų ir tiksliai žinoti, ko jis / ji tikisi konkrečioje situacijoje, nėra tas pats.

Neišsakytas lūkestis labai greitai tampa nusivylimu

Kuo artimesnis žmogus, tuo daugiau iš jo tikimės.

Tai natūralu.

Tačiau artumas kartais sukuria iliuziją, kad daug dalykų jau turėtų būti savaime suprantami.

„Jis / ji juk turėjo žinoti.“

Bėda ta, kad kitas žmogus dažnai gyvena visai su kitu supratimu apie tai, kas yra svarbu, kas yra dėmesys, kas yra rūpestis ir kaip turėtų atrodyti partnerystė.

Tada du žmonės gali nuoširdžiai manyti, kad stengiasi.

Ir abu jaustis neįvertinti.

Vienas galvoja: „Aš juk darau tiek daug.“

Kitas: „Bet ne to man reikia.“

Problema čia nebūtinai yra pastangų trūkumas.

Kartais problema yra tai, kad apie svarbiausius dalykus niekada nebuvo kalbėta pakankamai aiškiai.

Lūkestis nėra prašymas

Tai svarbus skirtumas.

Lūkestis gyvena mūsų galvoje.

Prašymas atsiranda santykyje.

Kol nepasakiau, ko tikiuosi, kitas žmogus gali tik spėlioti.

Ir kuo ilgiau paliekame partnerį spėlioti, tuo daugiau vietos atsiranda nusivylimui.

Kartais net labai daug.

Nes žmogus gali metų metus rinkti įrodymus, kad partneriui nerūpi, nors dalis jo vidinių kriterijų kitai pusei niekada nebuvo aiškiai žinomi.

Todėl vienas iš prasmingiausių klausimų santykyje gali būti labai paprastas:

„Ar aš tai iš tikrųjų pasakiau, ar tik tikėjausi, kad jis / ji supras?“

Atvirumas dažnai atrodo rizikingesnis už tylą

Pasakyti, ko iš tiesų norime, nėra taip paprasta.

Nes tada tampame labiau pažeidžiami.

Kol lūkestis lieka viduje, vis dar galime sau pasakyti, kad partneris tiesiog nesuprato.

Kai jį išsakome aiškiai, atsiranda galimybė išgirsti atsakymą.

O jis gali būti ir ne toks, kokio tikėjomės.

Todėl žmonės kartais renkasi užuominas, tylų nusivylimą ar laukimą.

Tai trumpam apsaugo.

Ilgainiui toks bendravimas santykyje sukuria daug miglos.

Radikalus atvirumas mažina spėliojimą

Man artima mintis apie radikalų atvirumą santykyje.

Čia nekalbu apie brutalią tiesą ar visko išsakymą be filtro.

Radikalus atvirumas labiau reiškia gebėjimą aiškiai pasakyti tai, kas iš tiesų svarbu, dar prieš tam virstant nuoskauda.

„Man svarbu, kad…“

„Aš tikiuosi…“

„Šitoje vietoje jaučiuosi…“

„Man būtų daug lengviau, jeigu…“

Toks atvirumas santykyje daro labai svarbų dalyką:

jis pakeičia spėjimą informacija.

Partneriui nebereikia interpretuoti tylos.

Ir mums nebereikia tikrinti meilės pagal tai, ar jis / ji sugebėjo perskaityti mūsų mintis.

Atvirumas negarantuoja, kad gausime tai, ko norime

Ir čia labai svarbi vieta.

Aiškiai išsakytas lūkestis dar nereiškia, kad kitas žmogus privalo jį išpildyti.

Kartais jis / ji gali norėti to paties.

Kartais reikės ieškoti kompromiso.

Kartais paaiškės, kad šioje vietoje žmonių poreikiai labai skiriasi.

Tačiau net toks atsakymas yra vertingesnis už ilgą gyvenimą spėlionėse.

Nes tada santykyje atsiranda realybė.

Mes jau žinome, su kuo turime reikalą.

Kartais santykiui labiausiai trūksta ne meilės, o aiškumo

Du žmonės gali labai rūpėti vienas kitam ir vis tiek nuolat prasilenkti.

Vienas rodo meilę taip, kaip moka.

Kitas laukia jos visai kitu pavidalu.

Kol apie tai nekalbama, kiekvienas lieka su savo išvada.

Vienas jaučiasi neįvertintas.

Kitas – nemylimas.

Ir abu gali būti nuoširdžiai pasimetę.

Todėl atvirumas santykyje nėra tik graži komunikacijos savybė.

Jis padeda patikrinti, kiek mūsų santykyje yra realių susitarimų, o kiek neišsakytų prielaidų.

Kartais vienas sakinys gali pakeisti labai daug

Galbūt verta savęs paklausti:

„Ko aš šiandien tyliai tikiuosi iš savo partnerio, bet dar niekada nesu aiškiai pasakęs / pasakiusi?“

Kartais atsakymas būna gana paprastas.

Norėčiau daugiau iniciatyvos.

Norėčiau daugiau laiko dviese.

Norėčiau, kad tam tikrose situacijose būtume labiau komanda.

Ir tuomet atsiranda kita galimybė.

Vietoje laukimo galima pradėti pokalbį.

Vietoje nusivylimo – suteikti kitam žmogui galimybę iš tikrųjų suprasti.

Santykyje visada liks dalykų, kuriuos gerai jaučiame ir be žodžių.

Tačiau svarbiausių lūkesčių palikti vien nuojautai dažnai yra per didelė rizika.

Kuo daugiau aiškumo atsiranda tarp dviejų žmonių, tuo mažiau santykyje lieka vietos nusivylimui dėl to, kas niekada taip ir nebuvo pasakyta.