„Mes nesipykstame.“

„Pas mus viskas gerai. Mes sutariam. Beveik nesipykstam.“

Iš pirmo žvilgsnio tai skamba kaip gero santykio apibūdinimas.

Tačiau kartais tęsiant pokalbį atsiranda dar vienas sakinys:

„Tik artimi mes nelabai.“

Ir tuomet klausimas apie santykio kokybę pasidaro gerokai sudėtingesnis.

Nes konfliktų nebuvimas dar nepasako, kiek santykyje yra ryšio.

Ramybė ir artumas nėra tas pats

Yra porų, kurios gyvena labai stabiliai.

Jų kasdienybė veikia. Jie susitaria dėl praktinių dalykų, gerbia vienas kitą, kartu augina vaikus, planuoja atostogas, rūpinasi namais. Didelių konfliktų nėra.

Ir vis dėlto tarp jų gali likti labai mažai to jausmo, kad aš tave vis dar pažįstu, tu vis dar pažįsti mane ir mes vis dar domimės tuo, kas vyksta vienas kito viduje.

Santykių tyrėjas Johnas Gottmanas daug dėmesio skyrė vadinamiesiems bids for connection – mažiems bandymams užmegzti kontaktą su partneriu.

Tai gali būti komentaras, žvilgsnis, klausimas, noras kažkuo pasidalyti ar tiesiog bandymas atkreipti kito dėmesį.

Jo tyrimuose ilgainiui svarbi pasirodė ne vien konfliktų dinamika, bet ir tai, ar partneriai kasdienybėje atsisuka vienas į kitą, kai kitas ieško ryšio.

Artumas dažnai laikosi būtent ant tokių mažų momentų.

Kai jų vis mažėja, santykis gali išlikti ramus, tačiau tapti labai funkcionalus.

„Mes nesipykstam“ kartais reiškia labai skirtingus dalykus

Vienoje poroje tai gali reikšti, kad žmonės geba kalbėtis, išgirsti vienas kitą ir konfliktus spręsti dar jiems netapus dideliais.

Kitoje – kad jautresnės temos jau seniai nebekeliamos.

Žmogus žino, kur pokalbis nuves, todėl nebeklausia.

Žino, kad greičiausiai nebus suprastas, todėl nebesidalija.

Žino, kad partneris nenori apie tai kalbėti, todėl palieka tai sau.

Tada konfliktų iš tiesų sumažėja.

Kartu gali sumažėti ir vietų, kuriose du žmonės iš tikrųjų susitinka.

Ir man čia kyla vienas labai svarbus klausimas:

ar tarp mūsų ramu todėl, kad mums gera, ar todėl, kad mes jau mažai vienas iš kito prašome?

Ar visoms poroms reikia gilaus emocinio ryšio?

Man atrodo, čia svarbu nepaversti vieno santykio modelio universaliu standartu.

Žmonių artumo poreikis skiriasi.

Vienam labai svarbu daug kalbėti apie jausmus, mintis, abejones ir vidinius išgyvenimus. Kitam artumas labiau kuriamas per patikimumą, bendrą veiklą, rūpestį ar tiesiog buvimą kartu.

Nė vienas iš šių būdų savaime nėra geresnis.

Svarbesnis klausimas – ar abiem žmonėms tokio ryšio pakanka.

Problema atsiranda tada, kai vienas partneris nuoširdžiai patenkintas santykiu, o kitas jau seniai jame jaučiasi vienišas.

Vienas sako:

„Juk mums viskas gerai.“

Kitas galvoja:

„Taip. Tik tavęs man labai trūksta.“

Tada ginčas vyksta jau ne apie tai, ar santykis „geras“.

Jis vyksta apie du skirtingus artumo poreikius.

Artumo trūkumas dar nereiškia, kad santykį reikia baigti

Kai žmogus pajunta emocinį atstumą, gana greitai gali atsirasti klausimas:

ar dar verta būti kartu?

Man atrodo, prieš jį verta užduoti kitą:

ar tarp mūsų dar yra noro vienas kitą pasiekti?

Tai visiškai kita vieta.

Galima būti nutolus ir vis dar labai norėti sugrįžti vienam prie kito.

Galima nežinoti, kaip pradėti kalbėtis.

Galima būti ilgai gyvenus santykyje, kuriame visas dėmesys nuėjo į vaikus, darbą, atsakomybes ir kasdienybę.

Tokiu atveju atstumas dar nėra galutinis atsakymas apie santykį.

Daug svarbiau, kas nutinka tada, kai vienas žmogus pasako:

„Man mūsų neužtenka tokio, koks jis yra šiandien.“

Ar kitas tampa smalsus?

Ar atsiranda noras kažką kurti kitaip?

Artumo atstatymas prasideda ne nuo didelių romantinių gestų. Santykių tyrimai rodo, kad labai svarbus yra partnerio atliepiamumo patyrimas – jausmas, kad kitas mane supranta, vertina ir reaguoja į tai, kas man svarbu. Toks atliepiamumas siejamas su didesniu intymumu ir net dažnesniu švelniu fiziniu kontaktu tarp partnerių.

Kitaip tariant, kelias atgal dažnai prasideda nuo labai paprasto dalyko:

vėl pradėti reaguoti vienam į kitą.

O jeigu vienam artumo reikia, o kitam ne?

Čia jau sudėtingesnė vieta.

Mes galime derėtis dėl daugelio dalykų santykyje, tačiau negalime priversti kito žmogaus norėti tokio ryšio, kokio norime mes.

Galima aiškiai pasakyti, ko trūksta.

Galima parodyti, kaip tai veikia savijautą santykyje.

Galima ieškoti naujo būdo būti kartu.

Tačiau tam reikia bent minimalaus abiejų žmonių dalyvavimo.

Todėl kartais svarbus tampa klausimas ne:

„Ar jis/ ji mane myli?“

O:

„Ar mes abu norime kurti tokį santykį, kuriame abiem būtų gera būti?“

Tai jau daug konkretesnis klausimas.

Kaip suprasti, ar man šio santykio pakanka?

Kartais žmogus ilgai ieško atsakymo, ar jo santykis „pakankamai geras“.

Man šis klausimas nėra labai naudingas.

Daug daugiau pasako kitas:

jeigu mūsų santykis po penkerių metų liktų lygiai toks pats kaip šiandien, kaip aš dėl to jausčiausi?

Tas klausimas pašalina viltį, kad „kažkada savaime pasikeis“.

Lieka dabartinis santykis.

Jo artumas. Jo atstumas. Jo ramybė.

Ir tai, kiek man jame gera būti.

Gal santykiui reikia daugiau gyvybės?

Esther Perel yra pasakiusi: „Mūsų santykių kokybė lemia mūsų gyvenimo kokybę.“

Man atrodo, santykio kokybę labai lengva supainioti su jo stabilumu.

Stabilumas svarbus.

Ramybė svarbi.

Gebėjimas kartu gyventi be nuolatinių konfliktų taip pat yra vertė.

Tačiau žmogui gali būti svarbu ir kažkas daugiau – jausti, kad jį vis dar mato, jo vis dar klausia, jo pasauliu vis dar domisi.

Todėl gal klausimas nėra:

„Ar mūsų santykyje kažkas blogai?“

Kartais daug prasmingiau paklausti:

„Ar tai yra toks artumas, kokio mes abu norime?“

Jeigu atsakymas yra „taip“ – ramus santykis gali būti labai geras santykis.

Jeigu vienas iš dviejų viduje atsako „ne“, tai dar nėra nuosprendis.

Bet tai jau labai svarbi informacija.

Ir turbūt vieta, nuo kurios verta pradėti kalbėtis.